Ėjo ėjo ir beveik per trejus metus Camino Lituano atėjo į Žagarę ‒ t. y. pasiekė savo starto liniją. Ne, ne finišo, o starto, nes būtent šiaurės Lietuvoje, prie Lietuvos ir Latvijos sienos, prasideda Šv. Jokūbo kelias per Lietuvą.

Kaip jau supratote, Camino Lituano (išvertus iš ispanų k. ‒ Lietuvos kelias) yra šiuolaikinis piligrimų kelias, dar vadinamas Šv. Jokūbo keliu. Ties Žagare Camino Lituano perima estafetės lazdelę (net ne lazdelę, o tvirtą piligrimo lazdą!) iš brolių latvių kelio Camino Latvia ir prie Seinų katedros Lenkijoje ją perduoda Camino Polaco piligrimams. O toliau galima keliauti per visą Europą iki pat Šv. Jokūbo katedros Ispanijoje.

Tarptautinis Šv. Jokūbo kelias (o jo dalimi esame ir mes) pažymėtas geltonomis rodyklėmis bei šv. Jokūbo kriauklėmis, simbolizuojančiomis, kad visi keliai veda į Santjago de Kompostelą. Nenustebkite ant stulpų, medžių, akmenų ir kitur pamatę geltonų bei mėlynų ženklų. Gal tai ženklas, kad jums metas ruoštis į kelionę?.. ????

Piligriminė kelionė per Lietuvą ‒ Šiaulių, Kauno ir Alytaus apskritis ‒ jums užtruktų 20 dienų. Tiek yra Camino Lituano maršruto etapų. 500 km kelias veda per religinius, kultūrinius, gamtos objektus. Per dieną nuėję po 25‒30 km vakare pavargusias kojas galėsite pailsinti piligrimų nakvynės vietose. Taigi belieka tik išsiimti Piligrimo pasą! (www.caminolituano.com)

Džiugu, kad jau dabar, nors kelias dar nėra visiškai užbaigtas, Camino Lituano keliauja piligrimai. Ir ne tik lietuviai, bet ir iš svečių šalių: Pietų Afrikos Respublikos, Ispanijos, Vokietijos, Norvegijos, Graikijos, Latvijos, Lenkijos... Lietuviai mėgsta išsiruošti į kelių dienų savaitgalinius žygius ‒ galima keliauti ir taip!

Taigi prieš trejus metus pradėję „tiesti“ kelią nuo jo pabaigos Lazdijų rajone, perėję beveik visą Lietuvą nuo pietų į šiaurę, Camino Lituano pasiekė pradžią ‒ Žagarę (Joniškio r.). Kaip sekėsi žvalgyti su Joniškio turizmo ir verslo informacijos centru parengtus paskutiniuosius du etapus (Žagarė‒Buivydžiai ir Buivydžiai‒Gataučiai), pasakoja Camino Lituano keliautoja Elena.

Žagarė‒Buivydžiai

„Žagarėje mus sutiko žavi joniškietė Jūratė. Ji žygeiviams papasakojo keletą įdomių istorijų apie Žagarę ir aprodė įsimintiniausias vietas. Didžiausias Žagarės pasididžiavimas yra dvaras. Jūratė pasakojo, kad būtent dvare atsirado Žagarės vyšnių fenomenas. Tuo metu aplink jį augo iš Italijos atvežtos vyšnios, kurios galėjo augti tik Žagarėje dėl dolomito sluoksnio dirvoje. Atvykę svečiai ragaudami uogas mėtė jų kauliukus, o iš jų išaugo vis daugiau vyšnių.

Skaistgiryje mus pasitiko Virginija. Ji parodė medinių skulptūrų parkelį, skirtą išnykusiems kaimams atminti. Skaistgirys taip pat turi dolomito kasyklą, ją galima apžiūrėti iš žvalgybinio bokštelio.

Žygiuodami per Reibinių kaimą buvome labai maloniai nustebinti – kaimo bendruomenė mus sutiko su plakatais, dovanomis, naminiu alumi ir kaimiška kiaušiniene. Pasijutome kaip tikri garbės svečiai ,patyrėme tikrą lietuvišką svetingumą, šilumą ir artumą.

Reibiniuose dar užsukome į kaimo tautodailininko M. J. Slančiausko muziejų ir patraukėme link Buivydžių. Dar buvo likę apie 13 km iki nakvynės vietos.

Lygiai 9 valandą vakaro, pasigaminę savadarbę vėliavą, susikabinę rankomis, sugiedojome Lietuvos himną, taip užbaigdami Mindaugo karūnavimo dieną.

Buivydžiai‒Gataučiai

Antroji diena prasidėjo su debesimis ir kartais užeinančiu lietumi. 7 ryto rinkomės valgyti pusryčius, planuoti būsimas stoteles bei ekskursijas.

Po pusryčių pajudėjome Kalnelio kaimo link. Aplankėme medinę Kalnelio koplyčią. Pasirodo, kalva, ant kurios stovi koplyčia, yra Sidabrės piliakalnis ‒ ant jo kadaise stūksojo paskutinė žiemgalių pilis.

Iki Joniškio žygiuoti reikėjo vos 4 kilometrus tiesiu keliu, nuvedusiu į pagrindinę miesto aikštę. Prie dviejų miesto sinagogų mus pasitiko gidas ir, įleidęs į vasarinę baltąją sinagogą, pradėjo pasakoti miesto istoriją. Joniškis ‒ prekybinis miestelis, įsikūręs kelių sankryžoje tarp Rygos, Šiaulių, Žagarės ir Pakruojo. Šiuo metu abiejose sinagogose vyksta koncertai ir kitokios kultūrinės veiklos.

Kita stotelė – Jakiškių kaimo koplyčia ir dvaras. Paprasta medinė koplytėlė, apsupta kapinaičių, bet dvaras visiems sukėlė nuostabą. Pastatą dabartinė savininkė, vardu Meilė, nusipirkusi už savo pinigus, bando restauruoti ir grąžinti XX a. pr. grožį. Didžiules erdves Meilė su savo šeima sutvarkė į tai, kas dabar yra tikras meno ir istorinio paveldo mišinys.

Nuo Jakiškių iki Gataučių eiti yra vos keli kilometrai, tačiau dienos gale tai būna tikras iššūkis. Baigėsi dar vienas etapas ir dar viena diena, pilna smagių momentų ir įsimintinų įspūdžių.“

Informacija ir nuotraukos Camino Lituano, Lina Blandienė.